Paslaugos

Natūralus vėdinimas

Tai paprasčiausias statinių vėdinimo būdas – natūralus, kai oras į patalpas patenka pro pastate esančius plyšius, langus, orlaides, mikroventiliacijos ertmes naujo tipo languose, duryse. Natūralus vėdinimas skirstomas į: • organizuotą, kai orui įeiti ir išeiti numatomos specialios angos, žinomi tų angų matmenys ir išdėstymas • neorganizuotą, kai oras skverbiasi per tiksliai nežinomo ploto ir vietos nesandarumus ir plyšius.

Natūralaus vėdinimo trūkumai:

patenkantis į patalpas oras nesušildomas, todėl, kai už lango šalta, pavyzdžiui, žiemą, vėdinant patalpas gali susidaryti šaltas skersvėjis, skatinantis peršalimus;
Oras, patenkantis į patalpas, yra nevalomas ir nefiltruojamas, dėl to su oru į patalpas patenka vabzdžiai, dulkės ir kiti nešvarumai.
Taip pat sunku reguliuoti patenkančio oro kiekį, dėl to patalpos gali būt vėdinamos per daug arba per mažai. Vasarą, kai patalpos ir lauko temperatūrų skirtumas arti nulio, oras praktiškai nustoja judėti.
Taip pat atsiranda dideli energijos nuostoliai pro vėdinimo angas ir dėl to išaugusi šildymo kaina.

Mechaninis vėdinimas

Oras tiekiamas ir šalinamas iš patalpų priverstinai, naudojant ventiliatorius. Pagal paskirtį mechaninės vėdinimo sistemos skirstomos į:

-ištraukiamąsias, kurios šalina panaudotą orą;

Yra kelios rekomendacijos mechaninei vėdinimo sistemai. Pirma, vienam žmogui į gyvenamosios paskirties patalpą šviežio oro turėtų būti tiekiama ne mažiau kaip 14,4 m³/h. Jei pastato patalpos visuomeninės paskirties, šis oro kiekis gali būti daug didesnis. Oro kaita turi būti aktyvesnė, jei patalpose bus rūkoma, sportuojama. Antra, triukšmo lygis, kurį skleidžia vėdinimo sistema, gyvenamosiose patalpose turėtų neviršyti 40 dBa dieną ir 30 dBa naktį.

Svarbu ir tai, kaip vėdinimo sistemos valdomos. Galimas rankinis valdymas, tačiau sparčiai populiarėja programuojamos automatinės valdymo sistemos. Jos reikalingos energijos taupymui, nustatant vėdinimo sistemos darbo laiką, oro kiekius ir kt. parametrus.

Tokių sistemų pranašumai:

Projektavimo metu parenkamas reikiamas oro kiekis, kuris tiekiamas nepriklausomai nuo lauko oro temperatūros svyravimų;
Vėdinimo procesą (įjungta/išjungta) ir vėdinimo aktyvumą galima valdyti pagal savo pageidavimus;
Tiekiamas oras sušildomas arba atvėsinamas iki reikiamos temperatūros;
Tiekiamas oras gali būti filtruojamas ir pasirenkamas oro išvalymo laipsnis;
Galima palaikyti vienodą patalpų mikroklimatą visą laiką;
Visada gaivus ir šviežias oras namuose;

Sveikas gyvenimo būdas;

Sistemų trūkumai:

-įrengimas nemažai kainuoja
-veikdamos, jos skleidžia triukšmą
-naudoja elektros energiją, už kurią paskui reikia mokėti

Rekuperacinės vėdinimo sistemos

Rekuperacinės vėdinimo sistemos sukurtos taip, kad taupytų energiją, o tuo pačiu mažintų ir vartotojo išlaidas. Šių sistemų darbo principas paprastas. Šviežias oras į patalpas patenka perėjęs šilumokaitį (rekuperatorių), kuriame būna iš dalies pašildomas išeinančio patalpos oro, arba, kitaip tariant, iš išeinančio oro pasiimama šiluma, kuri sušildo į patalpą tiekiamą šviežią orą. Tokiu būdu, išlaidos šviežio oro šildymui sumažėja 50 - 80 %. Rekuperacinės sistemos gaminamos įvairaus galingumo ir skirtingų modifikacijų.

Rekuperatorių tipai:

Plokšteliniai rekuperatoriai

Jie puikiai tinka visur, kur reikia ypatingo oro tyrumo. Savybės:

-iki 75% energijos grąžinama;
-99,9% dviejų oro srovių atskyrimas;
-statinė sistema, kuri nereikalauja papildomos elektros energijos.

Rotaciniai rekuperatoriai

Optimalus sprendimas tokiems atvejams, kai yra ypatingai svarbus įrenginio dydis ir reikalingas maksimalus taupymas.

Savybės:

-šilumos grąžinimas iki 85%;
-įrenginys yra trumpesnis negu plokštelinis rekuperatorius;
-tolygus sukimosi greičio reguliavimas siekiant efektyviausio funkcionavimo.

Atskirų srautų rekuperatoriai

Geriausi labai šaltame klimate arba tuomet, kai įrenginius reikia atskirti.